Gyveni sau žmogus ir mokaisi iš aplinkinių. Prisikrauni į galvą visokiausių stereotipų, kurie turėtų "padėti". Jeigu ne gyventi, tai bent susigaudyti aplinkoje. Bet vis tiek ateina diena, kada stereotipai lūžta. Pradedi žiūrėti kitaip. Ir tada tenka iš naujo mokytis.
Iš naujo žiūriu į gyvenimą. Ką jis man duoda? Ką galiu pasiimti? Ką MOKU/GEBU paimti? Tai klausimas, vertas apmąstymo. Kartu su tuo ateina kitas klausimas - kas laiko praeity ir stumia pirmyn. Jeigu teorija, kuri buvo "teisinga" ligšiol staiga ima ir sugriūna, kas tuomet?
Kad ir dabar. Per labai trumpą laiką pasikeitė labai daug. Atrodo, kad lengviausia būtų nutraukti visus saitus, rišančius su praeitim ir traukiančius į ateitį. Tačiau tai nėra lengva. O jeigu mokytis iš naujo? Bet tam reikia labai daug laiko. Taigi, ką pasirinkti? Stovėti vietoje negalima, nes tai tiesiausias kelias į degradaciją (arba tai dar vienas mano stereotipas, klišė, kuri, mano nuomone, vedė į priekį).
Visa laimė, kad šiuo metu pasitaikė žmogus, kuris suteikė įkvėpimą - seniai žinojau, kad spyris į subinę yra vienas iš judėjimo pirmyn būdų, bet jis dar pagilino šį požiūrį. Visų pirma, nuolatinis spaudimas priverčia greitai mokytis ir taikytis. Antra, jeigu neatlaikysi, tave pakeis. Tokia gamta ir tokie jos principai: Do or Die.
Jeigu tikėsime horoskopais - esu globotojas. Jeigu kinų horoskopu - agresyvus. O jeigu kažkuriuo asmenybės testu - kovotojas. Taigi, šis "vilko takas" bus įveiktas nuo pradžios iki galo ir su šypsena veide. Ir spėju, bus maža. Kaip sakė vienas žydukas: "aš turiu daug trūkumų ir vieną privalumą - aš gebu mąstyti ir tuo didžiuojuosi". Tikriausiai gamta (ar Dievas, kaip pažiūrėsi) pašposijo, suteikdamas žmogui gebėjimą mąstyti ir taip atskirdama (atskirdamas) jį nuo amebos ar žmogaus sukurtos "gyvybės" - robotuko. Bet kaip visada, Merfis ir čia pasidarbavo ir neįjungė saugiklio. Tai skatina nuolatinį žingeidumą, gilinimąsi ir teorijų taisymą. Todėl vieni stereotipai bus panaikinti, naujos, "geros" idėjos vėl virs stereotipais, kurie vėl dings.. Sizifo darbas, bet pripažinkim, jis malonus. Tik gali turėti nemalonių pasekmių..
Pasikeitęs požiūris, nauja vertinimo skalė gali priversti keisti kryptį. Arba visiškai atsisakyti ko nors iš praeities... Galvoje jau dabar vėl gimsta nauji planai, kurie, labai tikiusoi, kad bus įgyvendinti. Keista, bet to paaiškinti negaliu, nebent suversti visą "kaltę" likimui: visa tai, kas buvo anksčiau, tarsi vedė prie to, kur esu šiandien. Kiekvienas, atrodo, pasirinkimas, buvo tarsi didelės mašinos dalis, nauja detalė, kuri konstravo šiandieną. Kiekvienas mano darbas, kiekvienas "dėl įdomumo" perskaitytas puslapis buvo tarsi įžanga, pratybos prieš šiandieną. Net ir visiškai tarpusavyje nesusiję dalykai šiandien apsipina (norėjau rašyti "prieš mano valią", bet aš tam neprieštarauju) ir kloja naują pamatą, naują kelią, kuriuo turėsiu eiti.
Taigi, viešai pripažįstu, kad šiandien sulaužau vieną stereotipą, teigiantį, kad daugelis dalykų yra visiškas atsitiktinumas, kuris nieko nevertas. Ir iškart keičiu tai nauju (taip, nauju stereotipu), kad kiekvienas dalykas, net ir menkiausias, turi prasmę ir pasekmes. Ir kartais atrodo, kad tai laisva valia, bet dėliok kaip nori, viskas susiveda į funkciją, kuri neturi trūkio taško, tik kelis kritinius - perlinkio ir ekstremumo, bet funkcija vis tiek išlieka tolydi ir diferencijuojama kiekviename taške..
Tuesday, July 14 2009
Stereotipai
By gyvai on Tuesday, July 14 2009, 22:36 - Mintys
Tuesday, July 7 2009
Muzika
By gyvai on Tuesday, July 7 2009, 02:15 - Mintys
Gerai kai kas paklausė, kai sužinojo, kad išvažiuosiu iš Lietuvos. Klausimas buvo "kaip tu išgyvensi be savo muzikos?" :) O visgi gyvenu. Ne visai be "savo". Kai kurie gabalai, kuriuos atnešė Angy, yra ir mano fonotekoje. Tačiau daugumos nėra. Ačiū jai, kad rekomendavo tą grupę, kad įrašė ir įteikė. Kaip pasakytų vienas mano pažįstamas - "gerai virina". Kai likau be jokio privatumo, gal netgi, kaip pasakytų psichologai, intymumo, kai nebeliko savo kampo, tai gelbsčiuosi muzika. Paprastai tai eičiau pasivaikščioti, bet čia, kai pilna babajų.. Darausi aršus arabų padermės diskriminuotojas. Bet čia kitaip neįmanoma. Visi - balti, juodi, mongolodai (ar kaip jie, visi kinai ir japonai) - žmonės kaip žmonės.. O va tarp lietuviškai paplitusios "arabiškosios" kilmės atstovų tai tiek balvonu, kad.. Nesvarbu.. Atitolstam nuo jų. Grįžtam prie pagrindinės temos. Vieintelis būdas dabar atsiriboti ir kažkiek "paplaukioti" yra muzika. O kas belieka? Gatvėj nesaugu, kambary ne vienas, darbe.. Ou, darbe yra cool. Bet negali gi visą laiką būti tarp žmonių, kad ir kokie jie būtų crazy, patrauklūs (kaip asmenybės, žinoma), tiesiog negali. Ir vat užsimeti ausines, pasiduodi muzikai ir pasineri i intymias sesijas su savimi.. Iš tikrųjų, jausmas geras. Mintys plaukia pro šalį, kyla pačios iš savęs, tai primena senus laikus, tai parodo tai, ko nepastebėtum naudodamasis klišėmis. Keista, tačiau tokios akimirkos kartais duoda daugiau nei pats įtempčiausias mąstymas.
Sunday, June 28 2009
Savaitinė ataskaita
By gyvai on Sunday, June 28 2009, 17:52 - Dienorastis
Taigi taigi, jau visa savaitė, kaip aš svečioje šalyje. Vakar teko pabuvoti Lille, va ten tai gražus miestas. Užskaitau :) Ir žmonių žmonių... Tikras skruzdėlynas. Vilniuje tiek pamatyti galima buvo tik vieną kartą - per paskutinį Foje koncertą :) (Jeigu mano žinios nepasenusios, to rekordo dar niekas nepamušė). Bet gal palikim įspūdžius šiek tiek nuošaliau, geriau pasakysiu, kas nutiko per šią savaitę. O nutiko toks lyg ir menkas, lyg ir savaime suprantamas dalykas, bet kurio, tikriausiai, nebučiau pastebėjęs lig šiolai, jeigu nebūčiau atsidūręs dabartinėje situacijoje. Tiesiog, kai lieki vienas (na taip, ne vienas aš čia, yra draugiškų žmonių, netgi lietuvaičių, bet tai nesiskaito), tai tiesiog pradedi iš naujo perdėlioti savo vertybių skalę. Išnykus kasdienybei supratau, kad, visų pirma, nesu aš jau toks didelis darboholikas. Yra visgi dalykų, svarbesnių už darbą ir, esant reikalui, darbo galima atsisakyti. Gal ne tiek atsisakyti, kiek surasti kompromisą, kad nenukentėtų nei darbas, nei gyvenimas, kurį aš vis dar turiu. Taip pat paaiškėjo daugybė kitų dalykų, į kuriuos, pervertinęs pradėjau žiūrėti kitaip. Ir svarbiausia, kad visgi pamačiau ir įsitikinau, kad nereikia atsisakyti savo tikslų, o tik dar atkakliau jų siekti. Tiek šiam kartui, dar laukia visa krūva darbų (ei, aš ne darboholikas, man reikia šį bei tą padaryti, o kažką daugiau veikti kaip ir neturiu.. Juk aš svečioj šaly plius siekiu savo tikslo :] )